Dar viena istorija apie fotografą ir vėl - iš Prancūzijos.
Šiuolaikinis „slampinėtojas“ Robert Doisneau gimė Prancūzijoje, studijavo litografiją ir graviravimą, tačiau jautėsi veltui leidęs laiką. Fotografuoti išmoko dirbdamas farmacijos kompanijos reklamos skyriuje. 1931 m. tapo skulptoriaus, fotografo, dailininko ir šiaip revoliucingai nusiteikusio Andre Vigneau asistentu. Pirmąjį savo fotoaparatą Rolleiflex įsigijo 1932 m. ir iškart pradėjo atsargiai, iš tam tikro atstumo fotografuoti Paryžiaus priemiesčius, vaikus.
R. Doisneau – humanistinės fotografijos atstovas, daugiausiai fiksavęs paprastų Paryžiaus žmonių gyvenimo momentus. Pasižymi kukliais, žaismingais ir ironiškais vaizdais, darbininkų sluoksnio nuotraukomis, ekscentriškų žmonių portetais Paryžiaus gatvėse ir kavinėse. Jam tinka ir patinka viskas: vaikai, amatininkai, įsimylėjėliai, įžymybės, Paryžiaus priemiesčiai, Luaros krantai, pats Paryžius...
Jam didelę įtaką darė Kertesz, Atget, Cartier-Bresson. Jis rašė: „Joks kino režisierius nesurežisuos tiek visko, kiek galima rasti gatvėje“.
Didelė fotografo kūrinių dalis – ilgo laukimo už gatvės kampo, pasivaikščiojimo, atsitiktinių susitikimų rezultatas. Jam patiko save vadinti „vaizdų žveju“. Nors R. Doisneau temos nekito visą gyvenimą, jo fotografijos neatrodo matytos. Jis yra šiuolaikinis „slampinėtojas“, kurio sfera yra Miestas; toks Miestas, kuris gali pasirodyti ir dusinantis, ir pasakiškas.
R. Doisneau kuryboje be fotografui būdingo žavesio ir humoro randame vieną revoliucingą, net anarchistinį bruožą: norą prabilti apie Prancūzijos darbininkų ir smulkiosios buržuazijos gyvenimo sąlygas. Robert'o Doisneau fotografijos informuoja apie socialines permainas, vykstančias dabartinėje Prancūzijoje.
Jis daugiau nei 60 gyvenimo metų pašventė fotografijai. Kai kurias jo nuotraukas brangina visa tauta; vieną jų – „Bučinys prie Paryžiaus rotušės“ – reprodukuotą tūkstančiais egzempliorių-netgi aš turiu ją!
R. Doisneau fotografijos tarsi istorijos, kupinos jausmo, poezijos, humoro: „žinau kiekvieną žingsnį kelyje iš Montrouge) iki Porte de Clignancourt. Nenueinu nė 400 metrų nesutikdamas kokio nors pažįstamo: bistro savininko, dailidės, spaustuvininko, tapytojo ar tiesiog ko nors iš gatvės. Paryžius yra teatras, kur tu nusiperki sau vietą, bet tam sugaišti daug laiko, ir aš vis dar laukiu…“
Jo fotografijose tiršta detalių, judesių ir jausmų. Doisneau stilius susideda iš lengvo nepaklusnumo konjunktūrai ir vengimo apsikrauti „didelio“ žmogaus priedermėmis, kurios trukdytų užsiimti fotografija.
Besidomintys fotografija pastebi, kad pasakojant apie Doisineau gyvenimą neapsieinama be istorijėlių, intrigėlių, nuotykėlių, kurie iliustruoja fotografo gyvenimą. Kaip pastebėjo viena lietuvė fotografijos kritikė, apie Doisineau daromą „meną“ beveik niekas nekalba. Pavyzdžiui, apie Cartier-Bressono fotografijos meną kalbėti visai nesunku – ko vertas „lemiamo momento“ principas, o kur dar griežta kadro struktūra, geometrinių figūrų sąsajos, ne tik netikėti, bet ir neįtikėtini sutapimai, įmetantys į kasdienybę truputėlį siurrealizmo? O Doisneau? Pasakojant apie jį neįmanoma atitrūkti nuo biografijos bei suregzti keletą aiškių frazių apie jo fotografiją kaip meną. Visa, kas ateina į galvą – humoras, meilė apiplyšusiems priemiesčių gyventojams, humanistinė fotografijos kryptis, lengvas šnipinėjimas, gyvo žmogaus ir negyvos aplinkos dermė ir vėl humoras, – ne tik nenusako Doisneau fotografijų galios, bet ir jas subanalina. Belieka pritarti reportažinės fotografijos tyrinėtojams Joeliui Meyerowitziui ir Colinui Westerbeckui, kad Doisneau vaizdai „teikia malonumą kartodami tai, ką visi jau žino“.
Doisneau netaikė jokių teorijų ir jokių tapybos taisyklių – jis kalbėjo pačia seniausia fotografijos kalba, kuri traukia paprasčiausiai tuo, kad pasaulis šviesos pieštuku nusipiešia pats save. Fotografas tik laiku sugauna tuos vaizdus – Doisneau sakėsi esąs "vaizdų žvejys".
Ne taip kaip Cartier-Bressonas, kuris fotografijos kalbą sutaurino dailės patirtimi ir laikė save vaizdų medžiotoju. Abu tyko, bet medžiotojas žino, ką jis vejasi, todėl jo judesiai itin tikslingi; žvejui jo grobis – paslaptis, jis savo veiksmais mažiau ką gali pakeisti, todėl sustingęs laukia, kol kas nors užkibs gatve tekančioje žmonių upėje.
Net ir mūsų fotografijos klasikas A. Sutkus, paklaustas, kodėl jį lygina su Bresson‘u, pasakė, kad jam artimesnis Doisineau: „Bresonas truputį gal per šaltas, nors man jo darbai labai patinka. Reportažą jis pritempė iki meno. Bresono darbų forma – tobula. Vis dėlto man labiau patinka Duano (Doisneau). Tai autorius, kuris ne toks tobulas forma, bet yra humaniškas, šiltesnis. Visada labai imponavo jo meilė žmogui.“
Iš pradžių jis slapstėsi fotografuodamas iš tolo, išdrįsdavo prisiartinti tik prie vaikų, todėl jo ankstyvosiose fotografijose jų daugiausia. Ir vėliau Doisneau stengdavosi išlikti nematomas: "Man šiek tiek gėda savo nelogiškų žingsnių, savo gestikuliacijų. Žengiu tris žingsnius į vieną pusę, keturis – į kitą, grįžtu, vėl nueinu... Žmonės gali pagalvoti, kad esu nesveikas. Mano darbo metodai tokie nelogiški, o mano judesiai tokie nefunkcionalūs". Tie, kuriuos jis fotografuodavo, prisimena nepastebėdavę, kada Doisneau tai daro.
Fotografo Algimanto Kunčiaus manymu, prie to prisidėjo Doisneau darbo "instrumentas" – fotoaparatas "Rolleiflex", kuris kabodavo ties juosmeniu , todėl netrukdydavo jam bendrauti, o pvz. Cartier-Bressonas su savo "Leica" užsidengdavo veidą ir atsitverdavo nuo tikrovės. Doisneau užfiksuoti žmonės visada bendradarbiauja su fotografu, o per jį kreipiasi ir į mus. Empatiško žmogiškumo jo fotografijose daugiau negu bressoniško perfekcionizmo.
Mano nuomone, R. Doisineau įkūnija fotografo ir fotografuojamo objekto santykį bei pasitikėjimą. Jis gyveno tarp savo modelių, tai buvo jo aplinka ir greičiausiai todėl jį lydėjo sėkmė savo purviname Paryžiaus priemiestyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą