Pavasaris ateina iš lėto, po truputį naikindamas neestetiškus ir neromantiškus purvino sniego kalnus mašinų aikštelėse, šaligatviuose, miesto aikštėse ir skveruose... vis primindamas apie ilgesnes, šiltesnes bei šviesesnes dienas iš praeitų ir užpraeitų metų...
Ankstyvą mano rytą, kai žemė ir dangus skęsta tirštame rūke, o pažvelgus pro langą vos gali pamatyti savo kiemo ir kaimynų namų kontūrus, atsimenu kažką iš senų laikų.... Kas padeda prisiminti, kas esu ir ką turiu daryti. Nes juk jei žinai, kas esi, žinai, ką turi daryti. Ir kaip būna liūdna ir apmaudu, kai pagauni save (nesave) vėl einant kita, regis neteisinga kryptimi.
Kol aš bėgu per savo gyvenimo kelią...greitai ir neatsigręždama atgal..skubėdama.. ir kartais net neberandanti laiko įkvėpti oro.. sugebu atrasti akimirkų neveikti nieko – tinginiauti.. Anaiptol, tai nėra beprasmiška, tai netgi labai labai reikalinga.
Pavyzdžiui, sėdėti pusvalandį ant savo mylimos raudonos ir senos sofos ir neveikti nieko. Tiesiog sėdėti ir mintyse bėgti per tai, kas buvo šiandien, vakar... kas dėjosi tada, kai vieną šiltą pavasario dieną su draugais ėjai senamiesčio gatvėmis.. kažkur ne Lietuvoj...Sustabdyta akimirka, kažkur toli, bet ne čia. ...O tada spragt! ir grįžtu atgal į dabartį – turiu tiek jėgų atlikti darbus, kiek dar niekad nesu atlikusi.
Dar randu laiko keletą kartų į savaitę iškepti kažką saldaus – ne sau, o kolegom, tėvams ar draugams..to, ko iš esmės net nevalgau – saldumynų: keksiukų, pyragų, sausainių...Dar randu noro pataisyti seną užmirštą, bet labai pavasarišką megztinį... ir surandu laiko paskaityti seną užmirštą knygą... sueskizuoti dar vieną papuošalo idėją...kurios įgyvendinimui teks skirti daugiau laiko savaitgalį...Net stebiuosi, kiek galima dalyku nuveikti, kai namuose nėra nei teliko, nei kompo. Galų gale supranti, kad net ir nereikia.
...Nors..kaip praeitos savaitės vidurį patyriau gniuždantį šoką... sugebėjau atsipeikėti tik po kelių dienų, gal net daugiau. Kai supranti, kad niekuo pasitikėti negali ir kad viskas yra taip laikina..ir taip neaišku.. Kai mano
notebook, kuriame sudėta pusę mano gyvenimo, ėmė vieną gražų vakarą ir užmigo... Rezume buvo žudanti: virusai galutinai suėdė diską, sorry. Jau pradėjau sukti mintis, kokiu būdu aš galėsiu gauti viską, kas ten buvo, ar bent dalį...ir kai supranti, kad galbūt tai nėra net įmanoma...buvo baisu, tikrai.
Labai džiaugiuosi, kad šalia manęs yra žmonės, kurie bet kokioje situacijoje man visada yra pasiruošę ištiesti ranką...Didelių pastangų jėga ir pasitelkus šiuolaikines technologijas... ir iš esmės matyt...per stebuklą - mano kompiuteris vėl veikia. Thank you, thank you, thank you...!
Ir kai savo
notebook atgausiu, vėl laukia masė darbų, kuriems reikia jo, reikia interneto ir įvairių programų, kad galėčiau įgyvendinti savo mintis, idėjas ir kurti...tobulėti.
Tačiau kartais taip gera tiesiog sustoti ir neveikti nieko. Išjungti viską aplink, tik ne savo mintis ir svajones... Dar galbūt uždegti kvepiančią kokosu žvakę... ir smilkalą...pasinerti akimirkai ten, iš kur grįši šiek tiek kitoks.
