2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Day 3 :debesys


O kaip nufotografuoti debesis, kai visą dieną, tai reiškia kažkur iki 15:30 (kol dar šviesu), dangus buvo beveik idealiai žydras ir vientisas? ...
...Man toks dangus primena tas dienas prie jūros, kai vaizdas liūdindavo: kai trokšti didelių bangų ir kažko dramatiško(kalbu apie debesų grafiką) tematai vientisą dangaus paklodę įsiliejiančią į ramų jūros indą... jokio vėjo, jokių bangų.. visiška ramybė.{ oviduje juk trokšti veiksmo..} Bet ne apie tai.

Betkokiu atveju, užduotis yra, ir reikia ją įvykdyti.
Debesys, kurių atrodo nėra, bet labai isižiūrėjus tikrai gali įžvelgti, kad ten kur atrodo nematai nieko, visdėlto kažkas yra.

2011 m. lapkričio 29 d., antradienis

R. Doisneau - šiuolaikinis slapinėjotas









Dar viena istorija apie fotografą ir vėl - iš Prancūzijos.

Šiuolaikinis „slampinėtojas“ Robert Doisneau gimė Prancūzijoje, studijavo litografiją ir graviravimą, tačiau jautėsi veltui leidęs laiką. Fotografuoti išmoko dirbdamas farmacijos kompanijos reklamos skyriuje. 1931 m. tapo skulptoriaus, fotografo, dailininko ir šiaip revoliucingai nusiteikusio Andre Vigneau asistentu. Pirmąjį savo fotoaparatą Rolleiflex įsigijo 1932 m. ir iškart pradėjo atsargiai, iš tam tikro atstumo fotografuoti Paryžiaus priemiesčius, vaikus.

R. Doisneau – humanistinės fotografijos atstovas, daugiausiai fiksavęs paprastų Paryžiaus žmonių gyvenimo momentus. Pasižymi kukliais, žaismingais ir ironiškais vaizdais, darbininkų sluoksnio nuotraukomis, ekscentriškų žmonių portetais Paryžiaus gatvėse ir kavinėse. Jam tinka ir patinka viskas: vaikai, amatininkai, įsimylėjėliai, įžymybės, Paryžiaus priemiesčiai, Luaros krantai, pats Paryžius...

Jam didelę įtaką darė Kertesz, Atget, Cartier-Bresson. Jis rašė: „Joks kino režisierius nesurežisuos tiek visko, kiek galima rasti gatvėje“.

Didelė fotografo kūrinių dalis – ilgo laukimo už gatvės kampo, pasivaikščiojimo, atsitiktinių susitikimų rezultatas. Jam patiko save vadinti „vaizdų žveju“. Nors R. Doisneau temos nekito visą gyvenimą, jo fotografijos neatrodo matytos. Jis yra šiuolaikinis „slampinėtojas“, kurio sfera yra Miestas; toks Miestas, kuris gali pasirodyti ir dusinantis, ir pasakiškas.

R. Doisneau kuryboje be fotografui būdingo žavesio ir humoro randame vieną revoliucingą, net anarchistinį bruožą: norą prabilti apie Prancūzijos darbininkų ir smulkiosios buržuazijos gyvenimo sąlygas. Robert'o Doisneau fotografijos informuoja apie socialines permainas, vykstančias dabartinėje Prancūzijoje.

Jis daugiau nei 60 gyvenimo metų pašventė fotografijai. Kai kurias jo nuotraukas brangina visa tauta; vieną jų – „Bučinys prie Paryžiaus rotušės“ – reprodukuotą tūkstančiais egzempliorių-netgi aš turiu ją!


R. Doisneau fotografijos tarsi istorijos, kupinos jausmo, poezijos, humoro: „žinau kiekvieną žingsnį kelyje iš Montrouge) iki Porte de Clignancourt. Nenueinu nė 400 metrų nesutikdamas kokio nors pažįstamo: bistro savininko, dailidės, spaustuvininko, tapytojo ar tiesiog ko nors iš gatvės. Paryžius yra teatras, kur tu nusiperki sau vietą, bet tam sugaišti daug laiko, ir aš vis dar laukiu…“

Jo fotografijose tiršta detalių, judesių ir jausmų. Doisneau stilius susideda iš lengvo nepaklusnumo konjunktūrai ir vengimo apsikrauti „didelio“ žmogaus priedermėmis, kurios trukdytų užsiimti fotografija.

Besidomintys fotografija pastebi, kad pasakojant apie Doisineau gyvenimą neapsieinama be istorijėlių, intrigėlių, nuotykėlių, kurie iliustruoja fotografo gyvenimą. Kaip pastebėjo viena lietuvė fotografijos kritikė, apie Doisineau daromą „meną“ beveik niekas nekalba. Pavyzdžiui, apie Cartier-Bressono fotografijos meną kalbėti visai nesunku – ko vertas „lemiamo momento“ principas, o kur dar griežta kadro struktūra, geometrinių figūrų sąsajos, ne tik netikėti, bet ir neįtikėtini sutapimai, įmetantys į kasdienybę truputėlį siurrealizmo? O Doisneau? Pasakojant apie jį neįmanoma atitrūkti nuo biografijos bei suregzti keletą aiškių frazių apie jo fotografiją kaip meną. Visa, kas ateina į galvą – humoras, meilė apiplyšusiems priemiesčių gyventojams, humanistinė fotografijos kryptis, lengvas šnipinėjimas, gyvo žmogaus ir negyvos aplinkos dermė ir vėl humoras, – ne tik nenusako Doisneau fotografijų galios, bet ir jas subanalina. Belieka pritarti reportažinės fotografijos tyrinėtojams Joeliui Meyerowitziui ir Colinui Westerbeckui, kad Doisneau vaizdai „teikia malonumą kartodami tai, ką visi jau žino“.
Doisneau netaikė jokių teorijų ir jokių tapybos taisyklių – jis kalbėjo pačia seniausia fotografijos kalba, kuri traukia paprasčiausiai tuo, kad pasaulis šviesos pieštuku nusipiešia pats save. Fotografas tik laiku sugauna tuos vaizdus – Doisneau sakėsi esąs "vaizdų žvejys".
Ne taip kaip Cartier-Bressonas, kuris fotografijos kalbą sutaurino dailės patirtimi ir laikė save vaizdų medžiotoju. Abu tyko, bet medžiotojas žino, ką jis vejasi, todėl jo judesiai itin tikslingi; žvejui jo grobis – paslaptis, jis savo veiksmais mažiau ką gali pakeisti, todėl sustingęs laukia, kol kas nors užkibs gatve tekančioje žmonių upėje.

Net ir mūsų fotografijos klasikas A. Sutkus, paklaustas, kodėl jį lygina su Bresson‘u, pasakė, kad jam artimesnis Doisineau: „Bresonas truputį gal per šaltas, nors man jo darbai labai patinka. Reportažą jis pritempė iki meno. Bresono darbų forma – tobula. Vis dėlto man labiau patinka Duano (Doisneau). Tai autorius, kuris ne toks tobulas forma, bet yra humaniškas, šiltesnis. Visada labai imponavo jo meilė žmogui.“
Iš pradžių jis slapstėsi fotografuodamas iš tolo, išdrįsdavo prisiartinti tik prie vaikų, todėl jo ankstyvosiose fotografijose jų daugiausia. Ir vėliau Doisneau stengdavosi išlikti nematomas: "Man šiek tiek gėda savo nelogiškų žingsnių, savo gestikuliacijų. Žengiu tris žingsnius į vieną pusę, keturis – į kitą, grįžtu, vėl nueinu... Žmonės gali pagalvoti, kad esu nesveikas. Mano darbo metodai tokie nelogiški, o mano judesiai tokie nefunkcionalūs". Tie, kuriuos jis fotografuodavo, prisimena nepastebėdavę, kada Doisneau tai daro.
Fotografo Algimanto Kunčiaus manymu, prie to prisidėjo Doisneau darbo "instrumentas" – fotoaparatas "Rolleiflex", kuris kabodavo ties juosmeniu , todėl netrukdydavo jam bendrauti, o pvz. Cartier-Bressonas su savo "Leica" užsidengdavo veidą ir atsitverdavo nuo tikrovės. Doisneau užfiksuoti žmonės visada bendradarbiauja su fotografu, o per jį kreipiasi ir į mus. Empatiško žmogiškumo jo fotografijose daugiau negu bressoniško perfekcionizmo.
Mano nuomone, R. Doisineau įkūnija fotografo ir fotografuojamo objekto santykį bei pasitikėjimą. Jis gyveno tarp savo modelių, tai buvo jo aplinka ir greičiausiai todėl jį lydėjo sėkmė savo purviname Paryžiaus priemiestyje.





Day 2: Pilkos spalvos diena




Antros dienos užduotis - ka tu vilkėjai šiandien arba What you wore today?

Kartais išsirinkti, ką apsirengti yra per daug sudėtinga procedūra, tačiau šiandien buvo kažkodėl viskas aiškiau nei betkada: pasirinkau labai casual derinį:
Tamsiai pilkus Replay slim džinsus,
Tamsiai rudai juodą Zara siaurą diržiuką,
Pilką vintage megstinį su Rūtos gamintom contemporary plastic sagėm,
Juodus, kažkada per gimtadienį dovanotus auskarus kažkokios LT dizainerės ir
medvilninius pilkus marškinėlius iš www.we.nl
Nėra nieko geriau nei džinsai!

2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Prancūzijos fotografijos perlas - Bresson'as

The photograph itself doesn't interest me. I want only to capture a minute part of reality.
{Henri Cartier-Bresson}

Daugiau:http://www.brainyquote.com/quotes/authors/h/henri_cartierbresson.html




...tai tokia graži, šilta tikra akimirka.

Ši nuotrauka buvo pirma pažintis su Henri Cartier Besson'u{bene prieš kokius 5 metus} - garsiu fotografu iš Prancūzijos.

Henri Cartier-Bressono vardas, rodos, yra neįtikėtinai giliai įstrigęs į kone kiekvieno fotografijos mylėtojo, o dar labiau fotografo sąmonę ar pasąmonę, kartu jučia ar nejučia darantis įtaką jo pasaulėjautai ar kūrybai.

Galiu drąsiai teigti- kad vienas iš mano mėgstamiausių "istorinių" fotografų.

Henri Cartier-Bresson's, laikomas modernaus fotožurnalizmo pradininku. Jis meistriškai naudojo 35 mm juostinį fotoaparatą formuodamas gatvės stiliaus ir "real life reportage" stiliaus fotografiją,įtakodamas ištisas kartas fotografų ir meninkų.

Šis reto talento XX amžiaus prancūzų fotomenininkas turėjo kone fenomenalių sugebėjimų įamžinti savają pasaulio koncepciją ir pateikti jos vaizdą pačiais įtaigiausiais būdais. Ir nors pirmoji jo priemonė atskleisti savąją tiesą ir savajį visa ko supratimą buvo ne fotoaparatas, o dailininko teptukas (įdomu tai, kad jis, nustojęs fotografuoti, vėlyvąsias savo menines ambicijas tenkino tapydamas ir piešdamas eskizus), kad ir kaip būtų, vis dėl to Cartier-Bressonas tapo nenuginčijamu ir absoliučiu fotomeistru.

Ar kam nors yra tekę pajusti keistą jausmą, kuris atsiranda žiūrint į meno kūrinį (neaplenkiant ir fotografijos)? Net jei tai ir subjektyvus patyrimas, vis dėlto jis įdomus. Kartais (o gal ir visada) atrodo, kad galima labai stipriai apsirikti interpretuojant kūrybinį darbą, jo koncepciją. O tai atsitikti gali dėl elementariausių dalykų, beribės stebėtojo interpretavimo laisvės, kuri kyla iš atitinkamo subjektyvaus požiūrio, o šis savo ruožtu iš riboto stebėtojo suvokimo.

Kartais tiesiog atrodo, kad šio fotografo įtaka ir kažkoks keistas meninis universalumas leidžia jo fone daryti net ir didžiausius novatoriškus atradimus mene, interpretuoti meno teorijas, aiškintis meno kūrinių tyrimo ar tiesiog suvokimo problemas ir taip toliau.

Cartier-Bressono fotografijos žaismingos. Nors jo darbų tematika dažnai apsiribodavo tam tikros socialinės padėties žmonių, jų aplinkos vaizdavimu, ir, atrodytų, ne tik idėjos, bet ir jos pačios turėtų būti gana niūrios, vis dėlto tikrasis liūdesys ir niūrumas čia daugeliu atvejų yra nevaizduojamas; jis dažnai nematomas akivaizdžiai, tačiau jį labai stipriai jaučiame ir suvokiame.

Nors tai tik akimirkos menas, vaizdai jo fotografijose keistai "gyvi". Dažnai net nesunku įsivaizduoti įvykį prieš sustabdytąją akimirką arba po jos. Ir tai tik dalis šio tariamo žaismingumo. Svarbios yra ir formos, jų žaismas. Žmonių, objektų ir šešėlių linijos, kontūrai dažnai jungiasi kartais į keistas, bet visad itin žavias geometrinių formų sistemas, kurios kaskart įneša papildomų emocijų ir spalvų į juodai baltas Cartier-Bressono fotografijas.

Galbūt neperdėtai vadinamos išskirtinėmis Henri Cartier-Bressono fotografijos bei neseniai mirusio paties fotografo atminimas padės kiekvienam žengti šiuolaikiškesnį, spartesnį žingsnį kiek įmanoma grynesnio suvokimo ir įvertinimo, pažinimo ir pripažinimo keliu taip sparčiai, kaip pats Cartier-Bressonas reformavo požiūrį į fotografiją.

Nuoširdžiai humaniška ir apsišvietusi visuomenė - tokia buvo Henri Cartier-Bressono didžiausia svajonė, giliai įsirėžusi fotoaparatu sustabdytose neteisingo pasaulio akimirkose.













Day 1: autoportretas




Self portrait day.
.
Rytas.
Nei viena mano diena neprasideda be puodelio kavos.
Nieko nėra mieliau nei ryte puodelis kvapnios kavos su pieno puta.

2011 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Sekmadienio marimbos:30 days



Beklaidžiojant po visų savaitgalinių balių ir festivalių, kurie išgręžia ir nuvargina...daržove nesijaučiu, bet tuštuma jaučiu, o langus baksnojantis lietus prideda melancholijos į visą sekmadienio marumbą..+ nicol'o jaar'o skambesys užpildantis tuščias ir tamsias buto erdves.. Reikia naujų minčių, naujų užduočių,tiesiog naujo įkvėpimo!
Taigi va:

Pradžia : RYTOJ{pirmadienį}
Trukmė: 30 dienu.{1 mėnuo}

Pabandysiu įgyvendinti šitą nedidelį projektuką, nes 365 dienų projektas pasirodė per ilgas,o aš supratau, kad tiesiog nebūsiu su savim sąžininga...
Interneto platybėje pas vieną fotografę radus šį smagų fotografinį žaidimą, nusprendžiau pritaikyti jį sau, ir pažiūrėti, ką aš GALIU.
30 dienų ne 365,taigi šį kartą manau nepaslysiu.

Taigi vienas iš pirmadienių reikalų, be kruvos kitų - prasidės tikrai smagiai - autoportretas.