....
Po šimto metų diskusijų nacionalinio operhauzo klausimu, norvegai pasistatė neeilinius operos ir baleto namus, kurie duris atvėrė dar pernai balandžio mėnesį.
Naujas miesto kultūrinis raumuo kaip reikiant katalizavo Oslo fiordo pakrantės teritoriją šalia geležinkelio: ta kryptimi ėmė slinkti ne tik nesibaigiantys turistų srautai, bet ir paskelbti keli stambaus kalibro architektūriniai konkursai aplinkinių pastatų koncepcijoms.
Viešoji pastato funkcija organizuojama senamiesčio kryptimi. Komplekso užnugaryje - savotiškas "fabrikas" - ūkinių funkcijų bazė, kur repetuojama, siuvami kostiumai, kuriamos dekoracijos...
Pastatas vizualiai "nusitaikęs" į Oslo senamiestį - taip kuriamas dialogas tarp dviejų miesto zonų - operos teatras padeda stebėti kontekstą, ir leidžiasi būti stebimas.
Urbanistinės stogo dykumos karštą vasaros dieną pritraukia ne vieną entuziastingą kultūros/architektūros ištroškusį pliažistą.
Marmuras, kuriuo padengtas pastato eksterjeras, yra toks pats, kokį savo skulptūroms naudojo pats Mikelandželas.
"Kilimo" paviršiaus geometrijas kūrė menininkai Kristian Blystad, Kalle Grude ir Jorunn Sannes. Ši projekto dalis itin efektinga - kasdien sulaukia ne vienos dešimties keliais į akmenį virstančių lankytojų šūksnių.
Aliuminio paviršiaus grafiką kūrė Astrid Løvaas ir Kirsten Wagle. Nors iš pirmo žvilgsnio ši grafika primena brailio raštą ar muzikinės dėžutės partitūrą. Bet iš tikrųjų šias menininkes įkvėpė senosios norvegų audimo technikos.
Toje stogo dykumoje karštą dieną leisti nelengva. Tuo tarpu Operos vestibiulyje – vokiško ąžuolo ir skandinaviško Olafuro Eliasono meno gaiva, inspiruota ledynų ir ledo kristalų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą